Man įdomu

Ištraukos iš knygų ir kita

________________________________________________________________

Mes jau seniai supratome, kad vartotojiškoje visuomenėje nelieka laiko dvasiniams dalykams. Tibete mes tūkstančius metų žinojome, kad aiškiaregystė, telepatija ir kiti metafiziniai dalykai nėra prasimanymas.

Kai kurie tibetiečiai eina į nuošalius vienuolynus ar užsidaro atsiskyrėlio būste. Tai mažas kambarys, paprastai įrengiamas kalno šlaite, storomis, kartais – beveik dviejų metrų – akmens sienomis, pro kurias neprasiskverbia joks garsas. Atsiskyrėliui savo noru įėjus į kambarį, įėjimas užmūrijamas. Patalpoje nėra jokios šviesos, jokio baldo – tai tuščia akmens dėžė. Maistas kartą per dieną paduodamas pro langelį, pro kurį nepatenka nei šviesa, nei garsas. Čia atsiskyrėlis pirmą kartą išbūna trejus metus, tris mėnesius ir tris dienas. Jis medituoja apie gyvenimo ir žmogaus prigimtį. Fizinis kūnas negali išeiti iš tos celės dėl jokios priežasties. Per paskutinį jo vienatvės mėnesį būsto lubose išgręžiama nedidelė skylutė, kad į vidų patektų šviesos spindulėlis. Paskui kasdien skylutė vis didinama, kad atsiskyrėlio akys vėl priprastų prie šviesos – antraip išėjęs į lauką jis apaktų.

Labai dažnai tie žmonės vos po kelių savaičių grįžta į savo būstą (turima omenyje minėtą uždarą erdvę) ir lieka čia iki gyvenimo pabaigos.

Galima pagalvoti, kad tokia egzistencija – tuščia ir beprasmiška, bet taip nėra. Žmogus yra dvasia, kito pasaulio būtybė, tad jeigu jam pavyksta išsivaduoti iš kūno pančių, jis gali klajoti po pasaulį kaip dvasia ir padėti kitiems mintimis.

Mes, tibetiečiai, puikiai žinome, kad mintys yra energijos bangos, o medžiaga – sutelkta energija. Kitaip valdomos mintys gali sukelti telepatiją. Nejaugi taip sunku tuo patikėti žmogui, gyvenančiam pasaulyje, kuriame nieko nestebina, kai į mikrofoną kalbantis žmogus nutūpdo lėktuvą, tvyrant tirštam rūkui, kai lakūnas visai nemato žemės?

Lobsanga Rama "Trečioji akis"

________________________________________________________________

Jei tavyje nesubalansuotos emocijos ir jausmai, toks disbalansas stabdo vystymąsi. Kol nepasiekta emocinė pusiausvyra, sunku tobulėti. Protas be meilės,  užuojautos ir sveiko emocinio kūno apgaudinės tave, teigdamas, kad viskas yra gerai.

Čia pateikta viena egiptiečių ceremonija, kuri yra puikus pavyzdys to, kaip svarbu yra nugalėti baimę, vieną iš negatyvių emocinių išraiškų. Baimė buvo ir yra pagrindinė jėga, kuri stabdo žmogaus evoliuciją.

Tam, kad išmokti nugalėti baimes, egiptiečiai statė šventyklas, kur dirbtiniu būdu buvo kuriamos ekstremalios situacijos. Kiekvienas, praėjęs išbandymus, kaupė jų įveikimo patirtis ir lengviau tvarkėsi su panašiomis problemomis kasdienybėje. Žmonėms dirbtinai sukeldavo siaubą ir tą siaubą reikdavo nugalėti. Taigi, šventyklose buvo mokomasi tvarkytis su baimėmis.

Prieš ekstremalius išbandymus mokiniai praeidavo ilgą pasiruošimo kelią, daug medituodavo.

Įsivaizduokite save prieš laiptus, vedančius į nematomą baseiną - paslėptą po grindimis. Jūs nežinote kas jūsų laukia vandenyje, bet jums liepia lipti į vandenį ir draudžia grįžti atgal tuo pačiu keliu. Belieka paskutinį kartą įkvėpti.

Po to kai pasiekiate baseino dugną, kažkur 6m gylyje, jūs išplaukiate iš kanalo tamsos ir išvystate viršuje šviesą. Apsidžiaugiate anksčiau laiko, nes kartu su šviesa pamatote ir krokodilus. Įsivaizduokite, kokį siaubą patirtumėte, atsidūrę panašioje situacijoje. Tačiau tam žmogui tekdavo praplaukti tarp šių baisybių ir išplaukti į paviršių.

Niekas neperspėdavo, kad krokodilai pamaitinti ir yra visiškai nepavojingi. Bet, netgi žinant, tai mažai padeda žmogui, esančiam vandenyje, baseino dugne, kai jo kvėpavimas sulaikytas, o prieš akis krokodilai. Šio išbandymo metu nežuvo nei vienas žmogus, bet!!!

Jei kuris nors išsigąsdavo ir nepraplaukdavo pro krokodilus, išbandymą reikėdavo kartoti. Ne iškart. Po daugelio  treniruočių. Kai prižiūrėtojai nuspręsdavo, kad asmuo paruoštas išbandymą pakartoti, jam belikdavo taip ir pasielgti. Būdavo sunkiau, nes žmogus jau žinojo, kas jo laukia.

Tokių baimės atsikratymo bandymų egiptiečiai turėjo labai daug. Šventyklose buvo įrengta daugybė „protingų“ kambarių, kurių paskirtis buvo visų įmanomų žmogaus baimių nugalėjimas.

Ypatingas dėmesys  čia buvo kreipiamas į kvėpavimą ir jo ryšį su žmogaus esme. Gebėjimas ilgai išbūti po vandeniu buvo laikomas tikru žygdarbiu.

______________________________________________________________

Tai ką tu jauti šiandien, yra tai, kas netrukus tau nutiks

_________________________________________________________

Draugija, kuriai jūs priklausote, turi daug reikšmės. Jei paliksite paltą kambaryje, kuriame žmonės rūko, pakankamai greitai jis prasmirs dūmais.

Jeigu paliksite jį sode, įnešę namo su juo parsinešite šviežio oro ir gėlių kvapą.

Tas pats nutinka ir protui. Jūsų minčių drabužis sugeria virpesius tų, su kuriais bendraujate. Jeigu sukinėsitės tarp pesimistų, po kiek laiko tapsite pesimistas. Jeigu sukinėsitės tarp linksmų, laimingų žmonių, pats išsiugdysite linksmo, laimingo žmogaus natūrą.

Aplinka stipresnė už valios jėgą. Bendraujant su žemiškais žmonėmis neperimti nei kiek jų žemiškumo reikia turėti daug dvasios jėgos.

Ar žmogus tampa šventuoju, ar nusidėjėliu, labai priklauso nuo jo pasirinktos draugijos.

________________________________________________________________

Kai kituose matote ką nors bloga ir jus tai erzina, prisiminkite, kad tai jūsų bėda. Kai viduje esate teisingas, visi dalykai yra geri, nes viską  matote kaip Dievo dalį. Tada jūs nevertindami priimate dalykus tokius, kokie jie yra ir į visus žiūrite švelniai ir užjaučiančiai, kokie kvaili jie bebūtų.

________________________________________________________________

Viena mokinė buvo linkusi į niūrumą. "Jeigu nori būti liūdna, - pasakė jai Mokytojas, - niekas pasaulyje tavęs negalės pralinksminti. Bet jeigu apsispręsi būti laiminga, niekas negalės tos laimės iš tavęs atimti."

_______________________________________________________________

Gal kartais teko girdėti, apie Billi Grem‘o dukters dalyvavimą pokalbių laidoje, kurio pagrindinė tema buvo Rugsėjo 11-osios teroristinis aktas JAV. Pokalbių laidos vedėja Džein Kleison uždavė klausimą: Kaip Dievas leido tokiai baisybei įvykti? Anna Grem atsakė labai išsamiai ir blaiviai. Ji pasakė:

Aš tikiu, kad Dievas, lygiai kaip ir mes, sielojasi dėl to, kas įvyko. Tačiau mes patys metai iš metų vijome Dievą lauk iš mūsų mokyklų, iš mūsų valdžios, iš mūsų gyvenimo. Ir aš manau, kad Dievas, pats būdamas džentelmenu, tiesiog atsitraukė. Ar galime mes tikėtis iš Dievo palaiminimo ir apsaugos, jei patys tuo tarpu reikalaujame, kad Jis mus paliktų?

Prisiminkime…Man atrodo, kad viskas prasidėjo tada, kada Medlin Miureij O‘Chara (neseniai ji buvo nužudyta) pareiškė, kad mokykla ne vieta maldai. Ir mes tarėme: „Gerai“. Poto kažkas pasakė, kad mokykloje geriau neskaityti Biblijos (Knygos, kurioje mokoma: Nežudyk, Nevok, Mylėk artimą, kaip patį save!). Ir mes tarėme „Gerai“.

Kiek laiko praėjus Dr. Bendžaminas Spokas pasakė, kad mums nedera savo vaikams taikyti fizinės bausmės, kada jie blogai elgiasi, nes tuo mes pakenksime jų mažoms asmenybėms – mes galime pakenkti jų savigarbai (Dr. Spoko sūnus nusižudė). Ir mes atsakėme: „Jis specialistas ir žino, apie ką kalba“. Taigi, ištarėme „Gerai“.

Poto kažkas pasakė, kad mokytojai ir direktoriai neturi teisės bausti mūsų vaikų. O mokyklos administracija kuo griežčiausiai uždraudė savo mokytojams netgi prisiliesti prie nusikaltusių mokinių, nes jai nereikalinga neigiama reklama ir juo labiau ji nenori atsakyti už tai teisme (yra didelis skirtumas tarp bausmės ir tvirkinimo, išpėrimo, žeminimo ar mušimo). Ir mes atsakėme „Gerai.

Po visko kažkas pasakė: „Leiskime mūsų dukterims daryti abortus, jeigu jos šito nori. Joms netgi nereikės to pasakoti savo tėvams“. Ir mes atsakėme „Gerai“.

Tada kažkoks protingas mokyklos tarybos narys pasakė: „Berniukai visada yra berniukai ir visada tuo užsiiminės. Taip kad, duokime mūsų sūnums tiek prezervatyvų, kiek jie nori, kad jie galėtų linksmintis, kaip jiems patinka. O mums neteks pasakoti jų tėvams, kad prezervatyvus jie gavo mokykloje“. Ir mes atsakėme „Gerai“.

Po to kažkas iš mūsų išrinktos aukščiausios valdžios pasakė, kad nesvarbu, kas vyksta mūsų asmeniniame gyvenime, jei mes gerai atliekame savo darbą. Ir, sutikdami su tuo, mes pasakėme, kad mums nesvarbu, kas (įskaitant ir prezidentą) kuo užsiima asmeniniame gyvenime, jei mes turime darbus ir ekonomika tvarkoje.

Tada kažkas pasakė: „Spausdinkime žurnalus su nuogomis moterimis ir vadinkime tai sveiku praktiniu išaukštintu moters kūno grožio vertinimu.“ Ir mes pasakėme „Gerai“. Tada kai kurie su tokiu aukštu vertinimu žengė toliau ir ėmė publikuoti nuogų vaikų fotografijas, netgi talpindami jas Internete. Ir mes pasakėme: “Gerai, jie turi žodžio laisvę“.

Po visko, pramogų industrija tarė: „Darykime filmus ir TV programas, propaguojančias prievartą, šventvagystę, piktžodžiavimą, uždraustą seksą. Įrašykime muziką, skatinančią vartoti narkotikus, skatinančią išprievartavimus, žmogžudystes, savižudybes ir satanizmą“. Ir mes atsakėme: „Tai viso labo pramoga, neigiamo efekto ši muzika neneša, niekas į ją rimtai nežiūri, taip kad, galite tęsti taip ir toliau“.

O dabar mes klausiame savęs, kodėl mūsų vaikai neturi sąžinės, kodėl jie negali atskirti blogio nuo gėrio, kodėl jie nesusimąsto, žudo nepažįstamus, savo bendraklasius ir patys save. Galbūt, jei mes rimtai ir giliai susimąstysime, tai galėsime tai suprasti. Aš manau, kad čia veikia taisyklė: „Ką pasėsi, tą ir pjausi“.

Vienas jaunas žmogus rašo: „Brangus Dieve, kodėl Tu neišgelbėjai mažos mergaitės, kuri buvo nužudyta savo mokyklos klasėje? Nuoširdžiai tavo, susirūpinęs studentas“. Štai atsakymas: „Brangus susirūpinęs studente, Manęs į mokyklą neįleidžia. Nuoširdžiai tavo, Dievas“.

Juokinga, kaip lengva žmonėms atsikratyti Dievo, o po to stebimės, kodėl pasaulis virsta pragaru.

Juokinga, kada mes tikim tuo, ką sako laikraščiai, ir abejojame tuo, ką sako Biblija.

Juokinga, kad visi nori patekti į dangų, tuo tarpu netikėdami, negalvodami, nekalbėdami ir nedarydami nieko iš to, ko moko Biblija.

Juokinga, kada kažkas sako „Aš tikiu Dievu“, bet pats seka paskui šėtoną, tarp kitko, taip pat tikintį Dievu…

Juokinga, kad mums taip lengva teisti, ir taip sunku kai teisia mus kiti.

Juokinga, kai elektroniniu paštu išsiuntinėti juokeliai išplinta šviesos greičiu, tačiau prieš išsiųsdami toliau pranešimą, kuriame kalbama apie Dievą, žmonės dukart pagalvoja.

Juokinga, kad viskas nepagarbaus, grubaus, gašlaus ir vulgaraus ramiai sau talpinama Internete, o mokyklose ar darbo vietoje neįmanoma atvira diskusija apie Dievą.

Juokinga, kad galima būti „visomis rankomis už“ Kristų sekmadieniais, bet likti nepastebimu krikščionimi visą likusią savaitę.

Jūs dar nesijuokiate???

Juokinga, kad, persiųsdami šį laišką, jūs jį išsiųsite vos keletui žmonių iš savo adresų knygelės, nes jūs nesate įsitikinę, kuo jie tiki, arba ką jie apie jus pagalvos…